VI skyrius

Iki „Kūrybos oazės“ liko savaitė. Tik savaitė. Su nekantrumu laukiu kada pagaliau ištrūksim iš koledžo. Šiandien paskelbs komandas. Nors esu mačiusi sąrašus, manyje vis dar kirba vilties dalelė, kuri tik ir šnibžda „o gal vis dėlto profesorius pakeitė narius?“.

- Lajana, paskubėk! Mes juk ne į pokylį susiruošėm, kad tu čia valandą kapstytumeis! - kokį šeštą kartą mane skubino kambariokė.

- Mergina visada turi atrodyti nepriekaištingai, juk niekas negali žinoti kada ji sutiks svajonių princą, - šyptelėjau.

- Baik tu su tais savo princais. Princai būna tikri mulkiai, kuriems viskas paduodama ant auksinės lėkštutės. Patys nieko padaryt nesugebėtų. Tikras vyras per gyvenimą turi padaryti tris darbus: pasodinti namą, pastatyti sūnų, užauginti medį. Va ir viskas! Pala, kažką sumaišiau...

- Sakoma taip: pasodinti medį, pastatyti namą ir užauginti sūnų, - pataisiau draugę.

- Ach, tikrai.

- O moteris per gyvenimą turi susirasti svajonių princą, užauginti šuniuką ir nusipirkti „Beyonces“ kvepalus, - nutaisiau rimtą miną.

- Sakyk ką nori, bet princo vistiek negausi, net jei ir sutiktum kur nors parke besivažinėjantį karietą, jis greičiausiai tik užriestų nosį ir dar pridurtų kažką tokio „Kas čia taip smirda? Liusjenai, važiuojam greičiau, mano karališka nosis neišlaikys šito dvoko!“, - Reivena dramatiškai iškėlė ir užspaudė nosį.

- Na gerai. Manau mums jau metas, - juokdamasi tariau.

- Vaje, tikrai! Mes vėluojame! - skuosdama prie durų sušuko draugė.

🌸🌸🌸

Kai įėjome į salę, išties visi jau buvo susirinkę. Ponia Grein piktai pažvelgė į mus nuo pjedestalo:

- Panelės, kodėl vėluojate! Sėskitės. Kad daugiai tai nepasikartotų.

- Mes atsiprašome, ponia Grein, - cyptelėjome ir susigūžusios atsisėdome.

Raimonda prunkštelėjo. Jos pakalikės Taikiša ir Vivė pašaipiai šyptelėjo. Raimonda - populiariausia koledžo mergina. Ji visada šaiposi iš silpnesnių ir turi įkyrų įprotį sukti ant piršto savo rausvas garbanas. Ypač kai pro šalį praeina Džeremis su Natanu ir Hugu. Turbūt ir taip aišku, jog Džeremis tai populiariausias koledžo vaikinas. Aišku Raimonda nepraleidža progos paflirtuoti, o poto visam koledžui pasakoja, neva Džeremis jai pamerkė akį, nusišypsojo ar kažkas panašaus. 

- Taigi, pradėkime. Kadangi profesorius turėjo skubiai išvykti, komandas paskelbsiu aš, - iškilmingai pranešė ponia Grein, - Kaip žinote komandų bus penkios po penkiolika mokinių.Čarlė, Hugas, Milena, Džozefina, Džordžas, Reivena, Taikiša, Vivė, Lajana, Raimonda, Džeremis, Natanas, Kailas, Dikas. Jūs keliausite į Singapūre esančią dizaino mokyklą. Sėkmės! Kita grupė...
Toliau nebeklausiau. Kai visos komandos buvo paskelbtos grįžome į kambarį ir pradėjome ruoštis kelionei. Reivena sudarinėjo mūsų maršrutą Singapūre ir lankomų objektų sąrašą, o aš žvelgiau pro langą. Kiemas buvo tuščias, nes lijo. Stambūs lašai kapsėjo nuo stogo ir varvėjo langais. Nušvitus saulei pasirodė vaivorykštė. Ryški ir spalvinga. Spalvos maišėsi tarpusavyje ir po truputį blanko. Tikiuosi ateinantys penki mėnesiai bus tokie pat spalvingi kaip šis gamtos kūrinys.