II skyrius

Poilsių kambaryje, kuriame įprastai pusryčiaudavome, vyravo šurmulys. Vos tik įžengiau į jį visi nutilo ir lyg susitarę spoksojo manę, tarsi būčiau koks muziejaus eksponatas ar ką tik iš mėnulio nukritęs ateivis. Atrodo visi žinojo kas vakar įvyko. Reivena krenkštelėjo ir tai nutraukė nejaukią tylą. Aš atsisėdau į savo įprastinę vietą šalia jos.

 - Rodos, kad visi žino kas vakar nutiko, - sušnibždėjau draugei nejaukiai pasimuistydama, - nežinau kaip tau, bet man atrodo, lyg jos iš manęs šaipytusi.

 - Nekreipk, dėmesio. Jos pavydi! Juk ne už kiekvieną panelę kovoja du vaikinai vienu metu, - plačiai išsiviepusi padrąsino ji. Reivena pradėjo kikenti ir prunkšti, o po minutėlės jau iš juoko raitėsi ant grindų!
- Baik..., nieko... čia juokingo, - bandžiau pamokslauti Reivenai, bet užsikrėčiau juoku ir pati pradėjau krizenti. Dabar jau abi leipom juokais!

🌸🌸🌸

Po pusryčių grįžome į kambarį. Reivena iš karto griebėsi mąsliai tyrinėti ką tik internetu parsisiųstą garstyčių spalvos suknelę, kurią planavo pasilikti vasarai. Aš prisėdau prie kompiuterio parašyti laišką mamai. 

- Tai kažką apsisprendei su Kailu ir Marku? Ar bent jau pagalvojai? - pasiteiravo draugė.

Galvoje pradėjo ūžti milijonai įvairiausių minčių bei replikų ir stengiausi iš jų pasirinkti vieną tinkamą, kuri švelniai paaiškintų Reivenai, kad tai ne jos reikalas. Galiausiai mane nuo atsakymo išgelbėjo nuožmus beldimas į duris. 

- Prašom! - šūktelėjau.

- Sveikos, - uždususi pasisveikino panelė Milends, - po penkių minučių būkit pokylių salėj, skubus susirinkimas. Profesorius sakė, kad liktais ruošią mums išvyką ar kažką panašaus, tad paskubėkit, - pranešė ji ir išskubėjo į koridorių.

Reivenos veide nušvito šypsena, ji taip apsidžiaugė, jog net pradėjo garsiai dainuoti, o tai ji daro tik toda, jeigu būna labai kažkuo patenkinta. Mes pradėjome skubiai ruoštis ir mano punktualiosios draugės dėka, lygiai po penkių minučių jau mindžikavome pokylių salėje.

I skyrius

Pašokau iš lovos išpilta prakaito. Pažvelgiau į miegančią Reiveną, draugei ant akių buvo užkritusios kelios, tamsių plaukų sruogos. Mintimis perbėgau vakar dienos įvykius. Atrodo tai buvo taip seniai! Galvoje vis dar kirbėjo įkyrus kirminas. Markas ar Kailas, Markas ar Kailas... Kodėl aš tokia kvaila! Nejaugi negalėjau išsirinkti! Dabar praradau juos abudu...

🌸🌸🌸

 Tyliai apsirengiau ir nusliūkinau į koridorių. Man patikdavo stebėti saulėtekį. Tada atrodydavo, jog visos bėdos išgaruodavo. Nutipenau į lauką ir įkvėpiau šviežio oro. Nuostabus rytas. Net nesinori galvoti apie niūrią ir graudžią praeitį. Reikia gyventi šia akimirka. Sode jau brėško aušra, pro medžių kamienus žvilgčiojo pirmieji saulės spinduliai. Jų vis daugėjo ir galiausiai dangus nusidažė auksine bei raudona spalvomis, pakilo saulė. Apsvaigusi ir susimąsčiusi stebėjau visą šį procesą. Supratau, jog reikia grįžti į koledžą, jeigu nenoriu pavėluoti pusryčių. Šviežia galva patraukiau link jo, tada paskutinį kartą pažvelgiau į saulę ir pasileidau tekina per rasotą rytmečio žolę.