V skyrius

Kažkada esu dariusi testą, iš kurio sužinojau, jog praeitame gyvenime buvau seklė. Manau rytojaus įsibrovime išsiaiškinsiu ar tai tiesa. Tik jau nepagalvokite, kad aš aklai tikiu reinkarnacija. Ne! Tiesiog man labai patinka atlikinėti įvairius testus, skaitytis straipsnius apie zodiako ženklus ir numerologiją.
Reivena pažadėjo akylai stebėti koridorių ir pranešti jei kas ateitų. Aš tuo metu atlikinėsiu daug pavojingesnę misijos dalį - rausiuos profesoriaus kabinete. Ir tai tikrai nėra lengva. Po to gi teks viską sutvarkyti taip kaip buvo! O aš nesu tvarkymo megėja ir tai tikrai galima suprasti iš mano kambario būklės.

🌸🌸🌸

Šiandien lemtingoji diena. Šiandien įsibrausiu į profesoriaus kabinetą. Šiandien sužinosiu savo ateitį. Šiandien galbūt būsiu pagauta. Bet rizikuoti verta. Kai sužinosiu ir pakeisiu sąrašus, išvengsiu labai didelės, ne ką jūs, milžiniškos katastrofos! Ir esu įsitikinus, man pavyks. Turi pavykti.

Po pietų išsliūkinome iš kambario ir tyliai kaip pelytės nutipenome koridoriumi. Kiekvieną sekmadienio popietę visi dėstytojai, o su jais aišku ir pats profesorius susirinkdavo aptarti koledžo reikalų, taigi tikėjausi, jog ir šiandien jis bus užsiėmęs. Priglaudžiau kairę ausį prie medinių durų tikėdamasi kažką nugirsti. Bet nieko negirdėjau, nei pyptelėjimo, nei šnaresio. 

- Lik čia ir saugok, - sušnibždėjau Reivenai ir atsargiai pravėriau duris. Jos tyliai atsidarė ir aš įsmukau vidun. Ne pirmą kartą esu šiame kambaryje. Prisimenu jį dar nuo tada, kai su tėvais atvykome čia man stojant  į koledžą. Skubiai apsižvalgau ir negaišuodama imuosi darbo. Peržvelgiu stalčius ir lentynas. Nieko. Tubūt ant stalo, nes daugiau niekur negalėjo paslėpti. Sąrašus randu stalo stalčiuje. Paskubom ieškau savo vardo. Taigi, aš vienoj grupėj su Reivena, kol kas viskas gerai. Toliau skaitau vardus, bet staiga į kabinetą įsiveržią išsigandusi draugė.

- Ateina, ateina! Dingstam iš čia! - sušunka Reivena.

- Palauk, tuoj, dar neradau mūsų sąrašo! - sumeluoju.

- Eime! 

- Tuoj!

Beveik baigiau skaityti, bet draugė sugriebia už riešo tempia mane į koridorių. Ištrūkstu iš jos gniaužtų ir greitomis pabaiginėju tai ką pradėjau. Perskaičius prieš paskutinį vardą sustingstu. Tai ko aš labiausiai bijojau. Kailas!  Apimta šoko nustoju priešintis ir Reivena ištempia mane į saugią vietą. 

- Ką sau galvojai! Per tave mūsų vos nesugavo!

- Nekvaršink man galvos! Tai dabar nesvarbu. Turiu daug didesnių bėdų, - atkertu ir  įpykusi nulekiu į savo kambarį. Atlapoju duris ir įsikniaubiu į pagalvę. Norisi verkti, bet dabar ne laikas sriūbauti. Turiu susiimti. Gal pergyvenu be reikalo ir jis vis dar mane myli, ir man atleis? Juk kaip yra pasakęs Šekspyras - kiekvieną kliūtis meilę tik sustiprina. Dabar jau nieko negaliu pakeisti. Telieka laukti ir tikėtis, jog viskas bus gerai.

IV skyrius

Naktis buvo nerami. Už lango apvalus, vaiskus mėnulis guosdamas žybčiojo šalta, nežemiška šviesa, kuri guodė mane pačioj sunkiausiomis gyvenimo valandom. Varčiausi nuo šono ant šono negalėdama užmigti ir išmesti iš galvos įkyrių minčių. Turbūt užsikrėčiau Reivenos nerimu. Bet kodėl mes turėtume būti atskirose komandose. Juk tai būtų tiesiog beprotybė! Reivena mano geriausia draugė ir jeigu ji nebus toje pačioj komandoj aš... aš... Aš nieko negalėčiau padaryti. Ką gi, teks susitaikyti, jog ne visada gyvenimas suteikia galimybę įsikišti. Bent jau ne dabar. Tada mane persmelkė bloga  nuojauta. O jeigu su manimi bus Kailas arba Markas? Ne, dar blogiau, jie abu! Ką tada darysiu?! O ne, mokymuose jų neišvengsiu! Bet gal kaip nors pavyktų įtikinti profesorių, kad jis neįgrūstų manęs į vieną komandą su jais. Gal gyvenimas neprieštarautų jeigu ir dabar mažumėlę įsikiščiau? Galėčiau įsilaužti į profesoriaus kabinetą ir patikrinti sąrašus, o jei būčiau vienoj komandoj su bent vienu iš mano praeities vaikinų, truputį paredaguočiau. Gal niekas nepastebės? Na, nesvarbu kaip, bet aš būtinai turiu išvengti susitikimo su jais. Visom įmanomom priemonėm. Aš tiesiog negaliu pažvelgti kuriam nors iš jų į akis. Po to kai juos apgavau... Aš dar tam nepasiruošus. Kailas buvo mano vaikystės draugas ir gyveno kaimynystėj. Tad nenuostabu, kad tarp mūsų kažkas buvo. Jo tiesiog neįmanoma neįsimylėt. Rudi plaukai, tokios pat svaiginančios rudos akys ir žavinga šypsena, dėl kurios amžiams pamilau Kailą. Jis būdavo toks rūpestingas ir mielas. Prisimenu kaip mėgdavom valgyti blynus su agavų sirupu, vedžiodavome savo šunis, Rufulsą ir Lindą, klijavome koliažus. Šiaip koliažų darymas buvo mano aistra, bet Kailas visad stengdavosi bent ką suprasti visų tų blizgučių, iškarpų ir nėrinių klijavime. Per mano gimtadienį netgi buvo padovanojęs savo pagamintą koliažą, nors jis buvo ne ką tvarkingesnis už Lindos maisto dubenėlį, bet man ši dovana iki šiol liko pati geriausia ir nuostabiausia kokia esu gavus. Markas atsirado kiek vėliau, kai Kailas buvo išvykęs. Marko pasirodymas labai sujaukė mano ramų gyvenimą. Mudu slapta susitikinėdavome kol Kailo nebuvo nors jam grįžus slapti pasimatymai tęsėsi. Markas drąsus vaikinas, mėgstantys riziką. Jo plaukai šviesūs, žalios akys visada spinduliuodavo pasitikėjimu ir drąsa. Jis buvo gyvenime patyręs daug skausmo ir netekčių, bet išliko stiprus ir tai mane žavėjo. Kai Markas buvo visai mažas, tėvas paliko jį, o sulaukęs penkerių jis neteko ir mamos. Ji susirgo sunkia tuberkuliozės formas, pinigų gydymui neturėjo, tad neilgai trukus mirė. Po motinos mirties Marką globoti prisiėmė jo teta su vyru. Jie negalėjo susilaukt vaikų, todėl mylėjo sūnėną kaip savo vaiką, apsupo jį meile ir stengėsi suteikti viską ko jam reikėdavo. Mes susitikinėjome apie pusę metų, tada santykiai nutrūko ir aš vėl grįžau prie Kailo. Išties buvau labai savanaudiška kai taip apgaudinėjau abudu vaikinus. Kartu baigę mokyklą, mudu su Kailu nuvykome mokytis į koledžą. Ir tada pamačiau, jog ten pat mokytis atvyko ir Markas. Galiausiai abu vaikinai sužinojo kaip juos apgaudinėjau ir privertė mane rinktis - Markas ar Kailas. Aš tiesiog nežinojau. Nebuvau pasiruošus tam. Jie mane nuramino jog galiu pasirinkti kada ateis tinkamas laikas ir būsiu apsisprendus. Bent tiek. Kitą dieną apie mano veidmainystę sužinojo visas koledžas.

🌸🌸🌸

- Ką tu nori padaryti?! - šokiruota sušuko Reivena.

- Nurimk. Čia nieko tokio jau baisaus. Tik patikrinsiu sąrašus ir įsitikinsiu, jog mes būsim kartu, - atsakiau draugei. Nenorėjau, kad ji sužinotų kokia tikroji mano vizito į profesoriaus kambarį priežastis.

- Bet tai per daug rizikinga, o jeigu tave pagaus?

Viltingai pažvelgiau į draugę, o iškart puolė atsisakinėti:

- Ne, ne, ne! Iš manęs pagalbos ir pritarimo nesulauksi. Aš ir taip jau per daug kartų per tave kur nors įklimpdavau. Tai daugiau nepasikartos.

- Bet man labai reikia. Prašau, prašau, prašau, - stengiausi įtikinti Reivena panaudojusi savo slaptą ginklą - liūdnas, maldaujančias šuniuko akis, - galėsiu paskolinti savo rausvą suknelę, jei labai norėsi.

- Na... Jeigu jau tu net suknelę skolini tai reiškias reikalas rimtas. Gerai! Aš tau padėsiu, bet per daug nesitikėk.

- Ačiū, ačiū, ačiū! Tu pati geriausia! - pergalingai sušukau ir apkabinau geriausią draugę.

III skyrius

Po truputį susirinko ir kitos merginos bei vaikinai, bet profesoriaus dar nebuvo matyti. Jis mūsų mylimiausias mokytojas, kadangi visada būna geros nuotaikos, pašėlęs ir gerąja prasme išprotėjęs. Profesorius dažniausiai vėluodavo, tad nė kiek nenustebau, kad šį kartą irgi nepasirodė laiku. Jam įžengus į salę šurmulys nutilo ir įsivyravo pagarbi tyla. Dėstytojas nupėdino iki pjedestalo ir žvilgtelėjo mūsų pusėn. Jam apie 60 metų, todėl antakiai žilstelėja, o galva beveik nuplikus. Nepaisant amžiaus linkstančio į senatvės pusę, profesorius primena vaiką. Vaiko sielą įstrigusią senuko kūne. Jis ne tik elgiasi, bet ir šypsosi kaip vaikas! Linksma, valiukiška šypsena, kuri visada praskaidrindavo man nuotaiką.
- Mielosios mano draugės ir draugai, ledi ir džentelmenai, ponai ir ponios, mokiniai ir mokytojai, - kaip visad originaliai pradėjo savo kalbą profesorius, - turiu jums šiokią tokią staigmeną! Tai ką dabar pristatysiu bus jūsų programos dalis, kuri tikiuosi įsigyvuos mūsų koledže kaip ilgalaikė tradicija. Siūlau pradėti vykdyti projektą, kurį pavadinau „Kūrybos oazė“. Jūs pasidalinsit į penkias grupes. Kiekviena grupė turės išbandyti penkias mano parinktas kūrybos rūšis. Tai būtų: dizainas, šokis, dailė, teatras. muzika. Grupės pasikeisdamos keliaus į skirtingose šalyse esančius universitetus, kuriuose praleis po mėnesį. Ten jūs ne tik išmoksite naujų dalykų, bet ir puikiai praleisite laisvalaikį, vyksite į ekskursijas po miestus. Mėnesio gale turėsite atsiskaitymus ir jeigu neišlaikysit, turėsite likti universitete, pradėsite programą iš naujo ir prisidėsite prie kitos grupės. Komandos bus paskelbtos kitą savaitę. Ar yra klausimų? Kaip matau, ne. Galite eiti.
Profesorius nusikosėjo ir grakščiai išėjo iš salės, paskui jį dėstytojai, o tada ir mes.

🌸🌸🌸

- O jeigu nepateksime į vieną komandą? - kokį šimtąjį kartą nerimaudama pasiteiravo Reivena.

- Pateksim, - pabandžiau įtikinti ją, - Komandas tikriausiai sudarinės profesorius, o jis žino, kad mes negalime viena be kitos.

- Lajana, kaip gali būti tokia užtikrinta?

- Aš tiesiog žinau, - atsakiau ramiu balsu tyrinėdama jos šviesiai rudų, svaigių akių gelmes.