VI skyrius

Iki „Kūrybos oazės“ liko savaitė. Tik savaitė. Su nekantrumu laukiu kada pagaliau ištrūksim iš koledžo. Šiandien paskelbs komandas. Nors esu mačiusi sąrašus, manyje vis dar kirba vilties dalelė, kuri tik ir šnibžda „o gal vis dėlto profesorius pakeitė narius?“.

- Lajana, paskubėk! Mes juk ne į pokylį susiruošėm, kad tu čia valandą kapstytumeis! - kokį šeštą kartą mane skubino kambariokė.

- Mergina visada turi atrodyti nepriekaištingai, juk niekas negali žinoti kada ji sutiks svajonių princą, - šyptelėjau.

- Baik tu su tais savo princais. Princai būna tikri mulkiai, kuriems viskas paduodama ant auksinės lėkštutės. Patys nieko padaryt nesugebėtų. Tikras vyras per gyvenimą turi padaryti tris darbus: pasodinti namą, pastatyti sūnų, užauginti medį. Va ir viskas! Pala, kažką sumaišiau...

- Sakoma taip: pasodinti medį, pastatyti namą ir užauginti sūnų, - pataisiau draugę.

- Ach, tikrai.

- O moteris per gyvenimą turi susirasti svajonių princą, užauginti šuniuką ir nusipirkti „Beyonces“ kvepalus, - nutaisiau rimtą miną.

- Sakyk ką nori, bet princo vistiek negausi, net jei ir sutiktum kur nors parke besivažinėjantį karietą, jis greičiausiai tik užriestų nosį ir dar pridurtų kažką tokio „Kas čia taip smirda? Liusjenai, važiuojam greičiau, mano karališka nosis neišlaikys šito dvoko!“, - Reivena dramatiškai iškėlė ir užspaudė nosį.

- Na gerai. Manau mums jau metas, - juokdamasi tariau.

- Vaje, tikrai! Mes vėluojame! - skuosdama prie durų sušuko draugė.

🌸🌸🌸

Kai įėjome į salę, išties visi jau buvo susirinkę. Ponia Grein piktai pažvelgė į mus nuo pjedestalo:

- Panelės, kodėl vėluojate! Sėskitės. Kad daugiai tai nepasikartotų.

- Mes atsiprašome, ponia Grein, - cyptelėjome ir susigūžusios atsisėdome.

Raimonda prunkštelėjo. Jos pakalikės Taikiša ir Vivė pašaipiai šyptelėjo. Raimonda - populiariausia koledžo mergina. Ji visada šaiposi iš silpnesnių ir turi įkyrų įprotį sukti ant piršto savo rausvas garbanas. Ypač kai pro šalį praeina Džeremis su Natanu ir Hugu. Turbūt ir taip aišku, jog Džeremis tai populiariausias koledžo vaikinas. Aišku Raimonda nepraleidža progos paflirtuoti, o poto visam koledžui pasakoja, neva Džeremis jai pamerkė akį, nusišypsojo ar kažkas panašaus. 

- Taigi, pradėkime. Kadangi profesorius turėjo skubiai išvykti, komandas paskelbsiu aš, - iškilmingai pranešė ponia Grein, - Kaip žinote komandų bus penkios po penkiolika mokinių.Čarlė, Hugas, Milena, Džozefina, Džordžas, Reivena, Taikiša, Vivė, Lajana, Raimonda, Džeremis, Natanas, Kailas, Dikas. Jūs keliausite į Singapūre esančią dizaino mokyklą. Sėkmės! Kita grupė...
Toliau nebeklausiau. Kai visos komandos buvo paskelbtos grįžome į kambarį ir pradėjome ruoštis kelionei. Reivena sudarinėjo mūsų maršrutą Singapūre ir lankomų objektų sąrašą, o aš žvelgiau pro langą. Kiemas buvo tuščias, nes lijo. Stambūs lašai kapsėjo nuo stogo ir varvėjo langais. Nušvitus saulei pasirodė vaivorykštė. Ryški ir spalvinga. Spalvos maišėsi tarpusavyje ir po truputį blanko. Tikiuosi ateinantys penki mėnesiai bus tokie pat spalvingi kaip šis gamtos kūrinys.

V skyrius

Kažkada esu dariusi testą, iš kurio sužinojau, jog praeitame gyvenime buvau seklė. Manau rytojaus įsibrovime išsiaiškinsiu ar tai tiesa. Tik jau nepagalvokite, kad aš aklai tikiu reinkarnacija. Ne! Tiesiog man labai patinka atlikinėti įvairius testus, skaitytis straipsnius apie zodiako ženklus ir numerologiją.
Reivena pažadėjo akylai stebėti koridorių ir pranešti jei kas ateitų. Aš tuo metu atlikinėsiu daug pavojingesnę misijos dalį - rausiuos profesoriaus kabinete. Ir tai tikrai nėra lengva. Po to gi teks viską sutvarkyti taip kaip buvo! O aš nesu tvarkymo megėja ir tai tikrai galima suprasti iš mano kambario būklės.

🌸🌸🌸

Šiandien lemtingoji diena. Šiandien įsibrausiu į profesoriaus kabinetą. Šiandien sužinosiu savo ateitį. Šiandien galbūt būsiu pagauta. Bet rizikuoti verta. Kai sužinosiu ir pakeisiu sąrašus, išvengsiu labai didelės, ne ką jūs, milžiniškos katastrofos! Ir esu įsitikinus, man pavyks. Turi pavykti.

Po pietų išsliūkinome iš kambario ir tyliai kaip pelytės nutipenome koridoriumi. Kiekvieną sekmadienio popietę visi dėstytojai, o su jais aišku ir pats profesorius susirinkdavo aptarti koledžo reikalų, taigi tikėjausi, jog ir šiandien jis bus užsiėmęs. Priglaudžiau kairę ausį prie medinių durų tikėdamasi kažką nugirsti. Bet nieko negirdėjau, nei pyptelėjimo, nei šnaresio. 

- Lik čia ir saugok, - sušnibždėjau Reivenai ir atsargiai pravėriau duris. Jos tyliai atsidarė ir aš įsmukau vidun. Ne pirmą kartą esu šiame kambaryje. Prisimenu jį dar nuo tada, kai su tėvais atvykome čia man stojant  į koledžą. Skubiai apsižvalgau ir negaišuodama imuosi darbo. Peržvelgiu stalčius ir lentynas. Nieko. Tubūt ant stalo, nes daugiau niekur negalėjo paslėpti. Sąrašus randu stalo stalčiuje. Paskubom ieškau savo vardo. Taigi, aš vienoj grupėj su Reivena, kol kas viskas gerai. Toliau skaitau vardus, bet staiga į kabinetą įsiveržią išsigandusi draugė.

- Ateina, ateina! Dingstam iš čia! - sušunka Reivena.

- Palauk, tuoj, dar neradau mūsų sąrašo! - sumeluoju.

- Eime! 

- Tuoj!

Beveik baigiau skaityti, bet draugė sugriebia už riešo tempia mane į koridorių. Ištrūkstu iš jos gniaužtų ir greitomis pabaiginėju tai ką pradėjau. Perskaičius prieš paskutinį vardą sustingstu. Tai ko aš labiausiai bijojau. Kailas!  Apimta šoko nustoju priešintis ir Reivena ištempia mane į saugią vietą. 

- Ką sau galvojai! Per tave mūsų vos nesugavo!

- Nekvaršink man galvos! Tai dabar nesvarbu. Turiu daug didesnių bėdų, - atkertu ir  įpykusi nulekiu į savo kambarį. Atlapoju duris ir įsikniaubiu į pagalvę. Norisi verkti, bet dabar ne laikas sriūbauti. Turiu susiimti. Gal pergyvenu be reikalo ir jis vis dar mane myli, ir man atleis? Juk kaip yra pasakęs Šekspyras - kiekvieną kliūtis meilę tik sustiprina. Dabar jau nieko negaliu pakeisti. Telieka laukti ir tikėtis, jog viskas bus gerai.

IV skyrius

Naktis buvo nerami. Už lango apvalus, vaiskus mėnulis guosdamas žybčiojo šalta, nežemiška šviesa, kuri guodė mane pačioj sunkiausiomis gyvenimo valandom. Varčiausi nuo šono ant šono negalėdama užmigti ir išmesti iš galvos įkyrių minčių. Turbūt užsikrėčiau Reivenos nerimu. Bet kodėl mes turėtume būti atskirose komandose. Juk tai būtų tiesiog beprotybė! Reivena mano geriausia draugė ir jeigu ji nebus toje pačioj komandoj aš... aš... Aš nieko negalėčiau padaryti. Ką gi, teks susitaikyti, jog ne visada gyvenimas suteikia galimybę įsikišti. Bent jau ne dabar. Tada mane persmelkė bloga  nuojauta. O jeigu su manimi bus Kailas arba Markas? Ne, dar blogiau, jie abu! Ką tada darysiu?! O ne, mokymuose jų neišvengsiu! Bet gal kaip nors pavyktų įtikinti profesorių, kad jis neįgrūstų manęs į vieną komandą su jais. Gal gyvenimas neprieštarautų jeigu ir dabar mažumėlę įsikiščiau? Galėčiau įsilaužti į profesoriaus kabinetą ir patikrinti sąrašus, o jei būčiau vienoj komandoj su bent vienu iš mano praeities vaikinų, truputį paredaguočiau. Gal niekas nepastebės? Na, nesvarbu kaip, bet aš būtinai turiu išvengti susitikimo su jais. Visom įmanomom priemonėm. Aš tiesiog negaliu pažvelgti kuriam nors iš jų į akis. Po to kai juos apgavau... Aš dar tam nepasiruošus. Kailas buvo mano vaikystės draugas ir gyveno kaimynystėj. Tad nenuostabu, kad tarp mūsų kažkas buvo. Jo tiesiog neįmanoma neįsimylėt. Rudi plaukai, tokios pat svaiginančios rudos akys ir žavinga šypsena, dėl kurios amžiams pamilau Kailą. Jis būdavo toks rūpestingas ir mielas. Prisimenu kaip mėgdavom valgyti blynus su agavų sirupu, vedžiodavome savo šunis, Rufulsą ir Lindą, klijavome koliažus. Šiaip koliažų darymas buvo mano aistra, bet Kailas visad stengdavosi bent ką suprasti visų tų blizgučių, iškarpų ir nėrinių klijavime. Per mano gimtadienį netgi buvo padovanojęs savo pagamintą koliažą, nors jis buvo ne ką tvarkingesnis už Lindos maisto dubenėlį, bet man ši dovana iki šiol liko pati geriausia ir nuostabiausia kokia esu gavus. Markas atsirado kiek vėliau, kai Kailas buvo išvykęs. Marko pasirodymas labai sujaukė mano ramų gyvenimą. Mudu slapta susitikinėdavome kol Kailo nebuvo nors jam grįžus slapti pasimatymai tęsėsi. Markas drąsus vaikinas, mėgstantys riziką. Jo plaukai šviesūs, žalios akys visada spinduliuodavo pasitikėjimu ir drąsa. Jis buvo gyvenime patyręs daug skausmo ir netekčių, bet išliko stiprus ir tai mane žavėjo. Kai Markas buvo visai mažas, tėvas paliko jį, o sulaukęs penkerių jis neteko ir mamos. Ji susirgo sunkia tuberkuliozės formas, pinigų gydymui neturėjo, tad neilgai trukus mirė. Po motinos mirties Marką globoti prisiėmė jo teta su vyru. Jie negalėjo susilaukt vaikų, todėl mylėjo sūnėną kaip savo vaiką, apsupo jį meile ir stengėsi suteikti viską ko jam reikėdavo. Mes susitikinėjome apie pusę metų, tada santykiai nutrūko ir aš vėl grįžau prie Kailo. Išties buvau labai savanaudiška kai taip apgaudinėjau abudu vaikinus. Kartu baigę mokyklą, mudu su Kailu nuvykome mokytis į koledžą. Ir tada pamačiau, jog ten pat mokytis atvyko ir Markas. Galiausiai abu vaikinai sužinojo kaip juos apgaudinėjau ir privertė mane rinktis - Markas ar Kailas. Aš tiesiog nežinojau. Nebuvau pasiruošus tam. Jie mane nuramino jog galiu pasirinkti kada ateis tinkamas laikas ir būsiu apsisprendus. Bent tiek. Kitą dieną apie mano veidmainystę sužinojo visas koledžas.

🌸🌸🌸

- Ką tu nori padaryti?! - šokiruota sušuko Reivena.

- Nurimk. Čia nieko tokio jau baisaus. Tik patikrinsiu sąrašus ir įsitikinsiu, jog mes būsim kartu, - atsakiau draugei. Nenorėjau, kad ji sužinotų kokia tikroji mano vizito į profesoriaus kambarį priežastis.

- Bet tai per daug rizikinga, o jeigu tave pagaus?

Viltingai pažvelgiau į draugę, o iškart puolė atsisakinėti:

- Ne, ne, ne! Iš manęs pagalbos ir pritarimo nesulauksi. Aš ir taip jau per daug kartų per tave kur nors įklimpdavau. Tai daugiau nepasikartos.

- Bet man labai reikia. Prašau, prašau, prašau, - stengiausi įtikinti Reivena panaudojusi savo slaptą ginklą - liūdnas, maldaujančias šuniuko akis, - galėsiu paskolinti savo rausvą suknelę, jei labai norėsi.

- Na... Jeigu jau tu net suknelę skolini tai reiškias reikalas rimtas. Gerai! Aš tau padėsiu, bet per daug nesitikėk.

- Ačiū, ačiū, ačiū! Tu pati geriausia! - pergalingai sušukau ir apkabinau geriausią draugę.

III skyrius

Po truputį susirinko ir kitos merginos bei vaikinai, bet profesoriaus dar nebuvo matyti. Jis mūsų mylimiausias mokytojas, kadangi visada būna geros nuotaikos, pašėlęs ir gerąja prasme išprotėjęs. Profesorius dažniausiai vėluodavo, tad nė kiek nenustebau, kad šį kartą irgi nepasirodė laiku. Jam įžengus į salę šurmulys nutilo ir įsivyravo pagarbi tyla. Dėstytojas nupėdino iki pjedestalo ir žvilgtelėjo mūsų pusėn. Jam apie 60 metų, todėl antakiai žilstelėja, o galva beveik nuplikus. Nepaisant amžiaus linkstančio į senatvės pusę, profesorius primena vaiką. Vaiko sielą įstrigusią senuko kūne. Jis ne tik elgiasi, bet ir šypsosi kaip vaikas! Linksma, valiukiška šypsena, kuri visada praskaidrindavo man nuotaiką.
- Mielosios mano draugės ir draugai, ledi ir džentelmenai, ponai ir ponios, mokiniai ir mokytojai, - kaip visad originaliai pradėjo savo kalbą profesorius, - turiu jums šiokią tokią staigmeną! Tai ką dabar pristatysiu bus jūsų programos dalis, kuri tikiuosi įsigyvuos mūsų koledže kaip ilgalaikė tradicija. Siūlau pradėti vykdyti projektą, kurį pavadinau „Kūrybos oazė“. Jūs pasidalinsit į penkias grupes. Kiekviena grupė turės išbandyti penkias mano parinktas kūrybos rūšis. Tai būtų: dizainas, šokis, dailė, teatras. muzika. Grupės pasikeisdamos keliaus į skirtingose šalyse esančius universitetus, kuriuose praleis po mėnesį. Ten jūs ne tik išmoksite naujų dalykų, bet ir puikiai praleisite laisvalaikį, vyksite į ekskursijas po miestus. Mėnesio gale turėsite atsiskaitymus ir jeigu neišlaikysit, turėsite likti universitete, pradėsite programą iš naujo ir prisidėsite prie kitos grupės. Komandos bus paskelbtos kitą savaitę. Ar yra klausimų? Kaip matau, ne. Galite eiti.
Profesorius nusikosėjo ir grakščiai išėjo iš salės, paskui jį dėstytojai, o tada ir mes.

🌸🌸🌸

- O jeigu nepateksime į vieną komandą? - kokį šimtąjį kartą nerimaudama pasiteiravo Reivena.

- Pateksim, - pabandžiau įtikinti ją, - Komandas tikriausiai sudarinės profesorius, o jis žino, kad mes negalime viena be kitos.

- Lajana, kaip gali būti tokia užtikrinta?

- Aš tiesiog žinau, - atsakiau ramiu balsu tyrinėdama jos šviesiai rudų, svaigių akių gelmes.

II skyrius

Poilsių kambaryje, kuriame įprastai pusryčiaudavome, vyravo šurmulys. Vos tik įžengiau į jį visi nutilo ir lyg susitarę spoksojo manę, tarsi būčiau koks muziejaus eksponatas ar ką tik iš mėnulio nukritęs ateivis. Atrodo visi žinojo kas vakar įvyko. Reivena krenkštelėjo ir tai nutraukė nejaukią tylą. Aš atsisėdau į savo įprastinę vietą šalia jos.

 - Rodos, kad visi žino kas vakar nutiko, - sušnibždėjau draugei nejaukiai pasimuistydama, - nežinau kaip tau, bet man atrodo, lyg jos iš manęs šaipytusi.

 - Nekreipk, dėmesio. Jos pavydi! Juk ne už kiekvieną panelę kovoja du vaikinai vienu metu, - plačiai išsiviepusi padrąsino ji. Reivena pradėjo kikenti ir prunkšti, o po minutėlės jau iš juoko raitėsi ant grindų!
- Baik..., nieko... čia juokingo, - bandžiau pamokslauti Reivenai, bet užsikrėčiau juoku ir pati pradėjau krizenti. Dabar jau abi leipom juokais!

🌸🌸🌸

Po pusryčių grįžome į kambarį. Reivena iš karto griebėsi mąsliai tyrinėti ką tik internetu parsisiųstą garstyčių spalvos suknelę, kurią planavo pasilikti vasarai. Aš prisėdau prie kompiuterio parašyti laišką mamai. 

- Tai kažką apsisprendei su Kailu ir Marku? Ar bent jau pagalvojai? - pasiteiravo draugė.

Galvoje pradėjo ūžti milijonai įvairiausių minčių bei replikų ir stengiausi iš jų pasirinkti vieną tinkamą, kuri švelniai paaiškintų Reivenai, kad tai ne jos reikalas. Galiausiai mane nuo atsakymo išgelbėjo nuožmus beldimas į duris. 

- Prašom! - šūktelėjau.

- Sveikos, - uždususi pasisveikino panelė Milends, - po penkių minučių būkit pokylių salėj, skubus susirinkimas. Profesorius sakė, kad liktais ruošią mums išvyką ar kažką panašaus, tad paskubėkit, - pranešė ji ir išskubėjo į koridorių.

Reivenos veide nušvito šypsena, ji taip apsidžiaugė, jog net pradėjo garsiai dainuoti, o tai ji daro tik toda, jeigu būna labai kažkuo patenkinta. Mes pradėjome skubiai ruoštis ir mano punktualiosios draugės dėka, lygiai po penkių minučių jau mindžikavome pokylių salėje.

I skyrius

Pašokau iš lovos išpilta prakaito. Pažvelgiau į miegančią Reiveną, draugei ant akių buvo užkritusios kelios, tamsių plaukų sruogos. Mintimis perbėgau vakar dienos įvykius. Atrodo tai buvo taip seniai! Galvoje vis dar kirbėjo įkyrus kirminas. Markas ar Kailas, Markas ar Kailas... Kodėl aš tokia kvaila! Nejaugi negalėjau išsirinkti! Dabar praradau juos abudu...

🌸🌸🌸

 Tyliai apsirengiau ir nusliūkinau į koridorių. Man patikdavo stebėti saulėtekį. Tada atrodydavo, jog visos bėdos išgaruodavo. Nutipenau į lauką ir įkvėpiau šviežio oro. Nuostabus rytas. Net nesinori galvoti apie niūrią ir graudžią praeitį. Reikia gyventi šia akimirka. Sode jau brėško aušra, pro medžių kamienus žvilgčiojo pirmieji saulės spinduliai. Jų vis daugėjo ir galiausiai dangus nusidažė auksine bei raudona spalvomis, pakilo saulė. Apsvaigusi ir susimąsčiusi stebėjau visą šį procesą. Supratau, jog reikia grįžti į koledžą, jeigu nenoriu pavėluoti pusryčių. Šviežia galva patraukiau link jo, tada paskutinį kartą pažvelgiau į saulę ir pasileidau tekina per rasotą rytmečio žolę.