Pašokau iš lovos išpilta prakaito. Pažvelgiau į miegančią Reiveną, draugei ant akių buvo užkritusios kelios, tamsių plaukų sruogos. Mintimis perbėgau vakar dienos įvykius. Atrodo tai buvo taip seniai! Galvoje vis dar kirbėjo įkyrus kirminas. Markas ar Kailas, Markas ar Kailas... Kodėl aš tokia kvaila! Nejaugi negalėjau išsirinkti! Dabar praradau juos abudu...
🌸🌸🌸
Tyliai apsirengiau ir nusliūkinau į koridorių. Man patikdavo stebėti saulėtekį. Tada atrodydavo, jog visos bėdos išgaruodavo. Nutipenau į lauką ir įkvėpiau šviežio oro. Nuostabus rytas. Net nesinori galvoti apie niūrią ir graudžią praeitį. Reikia gyventi šia akimirka. Sode jau brėško aušra, pro medžių kamienus žvilgčiojo pirmieji saulės spinduliai. Jų vis daugėjo ir galiausiai dangus nusidažė auksine bei raudona spalvomis, pakilo saulė. Apsvaigusi ir susimąsčiusi stebėjau visą šį procesą. Supratau, jog reikia grįžti į koledžą, jeigu nenoriu pavėluoti pusryčių. Šviežia galva patraukiau link jo, tada paskutinį kartą pažvelgiau į saulę ir pasileidau tekina per rasotą rytmečio žolę.
Myliu šitą istoriją!! ♥
AtsakytiPanaikintiAčiū labai♥
AtsakytiPanaikinti