V skyrius

Kažkada esu dariusi testą, iš kurio sužinojau, jog praeitame gyvenime buvau seklė. Manau rytojaus įsibrovime išsiaiškinsiu ar tai tiesa. Tik jau nepagalvokite, kad aš aklai tikiu reinkarnacija. Ne! Tiesiog man labai patinka atlikinėti įvairius testus, skaitytis straipsnius apie zodiako ženklus ir numerologiją.
Reivena pažadėjo akylai stebėti koridorių ir pranešti jei kas ateitų. Aš tuo metu atlikinėsiu daug pavojingesnę misijos dalį - rausiuos profesoriaus kabinete. Ir tai tikrai nėra lengva. Po to gi teks viską sutvarkyti taip kaip buvo! O aš nesu tvarkymo megėja ir tai tikrai galima suprasti iš mano kambario būklės.

🌸🌸🌸

Šiandien lemtingoji diena. Šiandien įsibrausiu į profesoriaus kabinetą. Šiandien sužinosiu savo ateitį. Šiandien galbūt būsiu pagauta. Bet rizikuoti verta. Kai sužinosiu ir pakeisiu sąrašus, išvengsiu labai didelės, ne ką jūs, milžiniškos katastrofos! Ir esu įsitikinus, man pavyks. Turi pavykti.

Po pietų išsliūkinome iš kambario ir tyliai kaip pelytės nutipenome koridoriumi. Kiekvieną sekmadienio popietę visi dėstytojai, o su jais aišku ir pats profesorius susirinkdavo aptarti koledžo reikalų, taigi tikėjausi, jog ir šiandien jis bus užsiėmęs. Priglaudžiau kairę ausį prie medinių durų tikėdamasi kažką nugirsti. Bet nieko negirdėjau, nei pyptelėjimo, nei šnaresio. 

- Lik čia ir saugok, - sušnibždėjau Reivenai ir atsargiai pravėriau duris. Jos tyliai atsidarė ir aš įsmukau vidun. Ne pirmą kartą esu šiame kambaryje. Prisimenu jį dar nuo tada, kai su tėvais atvykome čia man stojant  į koledžą. Skubiai apsižvalgau ir negaišuodama imuosi darbo. Peržvelgiu stalčius ir lentynas. Nieko. Tubūt ant stalo, nes daugiau niekur negalėjo paslėpti. Sąrašus randu stalo stalčiuje. Paskubom ieškau savo vardo. Taigi, aš vienoj grupėj su Reivena, kol kas viskas gerai. Toliau skaitau vardus, bet staiga į kabinetą įsiveržią išsigandusi draugė.

- Ateina, ateina! Dingstam iš čia! - sušunka Reivena.

- Palauk, tuoj, dar neradau mūsų sąrašo! - sumeluoju.

- Eime! 

- Tuoj!

Beveik baigiau skaityti, bet draugė sugriebia už riešo tempia mane į koridorių. Ištrūkstu iš jos gniaužtų ir greitomis pabaiginėju tai ką pradėjau. Perskaičius prieš paskutinį vardą sustingstu. Tai ko aš labiausiai bijojau. Kailas!  Apimta šoko nustoju priešintis ir Reivena ištempia mane į saugią vietą. 

- Ką sau galvojai! Per tave mūsų vos nesugavo!

- Nekvaršink man galvos! Tai dabar nesvarbu. Turiu daug didesnių bėdų, - atkertu ir  įpykusi nulekiu į savo kambarį. Atlapoju duris ir įsikniaubiu į pagalvę. Norisi verkti, bet dabar ne laikas sriūbauti. Turiu susiimti. Gal pergyvenu be reikalo ir jis vis dar mane myli, ir man atleis? Juk kaip yra pasakęs Šekspyras - kiekvieną kliūtis meilę tik sustiprina. Dabar jau nieko negaliu pakeisti. Telieka laukti ir tikėtis, jog viskas bus gerai.