Naktis buvo nerami. Už lango apvalus, vaiskus mėnulis guosdamas žybčiojo šalta, nežemiška šviesa, kuri guodė mane pačioj sunkiausiomis gyvenimo valandom. Varčiausi nuo šono ant šono negalėdama užmigti ir išmesti iš galvos įkyrių minčių. Turbūt užsikrėčiau Reivenos nerimu. Bet kodėl mes turėtume būti atskirose komandose. Juk tai būtų tiesiog beprotybė! Reivena mano geriausia draugė ir jeigu ji nebus toje pačioj komandoj aš... aš... Aš nieko negalėčiau padaryti. Ką gi, teks susitaikyti, jog ne visada gyvenimas suteikia galimybę įsikišti. Bent jau ne dabar. Tada mane persmelkė bloga nuojauta. O jeigu su manimi bus Kailas arba Markas? Ne, dar blogiau, jie abu! Ką tada darysiu?! O ne, mokymuose jų neišvengsiu! Bet gal kaip nors pavyktų įtikinti profesorių, kad jis neįgrūstų manęs į vieną komandą su jais. Gal gyvenimas neprieštarautų jeigu ir dabar mažumėlę įsikiščiau? Galėčiau įsilaužti į profesoriaus kabinetą ir patikrinti sąrašus, o jei būčiau vienoj komandoj su bent vienu iš mano praeities vaikinų, truputį paredaguočiau. Gal niekas nepastebės? Na, nesvarbu kaip, bet aš būtinai turiu išvengti susitikimo su jais. Visom įmanomom priemonėm. Aš tiesiog negaliu pažvelgti kuriam nors iš jų į akis. Po to kai juos apgavau... Aš dar tam nepasiruošus. Kailas buvo mano vaikystės draugas ir gyveno kaimynystėj. Tad nenuostabu, kad tarp mūsų kažkas buvo. Jo tiesiog neįmanoma neįsimylėt. Rudi plaukai, tokios pat svaiginančios rudos akys ir žavinga šypsena, dėl kurios amžiams pamilau Kailą. Jis būdavo toks rūpestingas ir mielas. Prisimenu kaip mėgdavom valgyti blynus su agavų sirupu, vedžiodavome savo šunis, Rufulsą ir Lindą, klijavome koliažus. Šiaip koliažų darymas buvo mano aistra, bet Kailas visad stengdavosi bent ką suprasti visų tų blizgučių, iškarpų ir nėrinių klijavime. Per mano gimtadienį netgi buvo padovanojęs savo pagamintą koliažą, nors jis buvo ne ką tvarkingesnis už Lindos maisto dubenėlį, bet man ši dovana iki šiol liko pati geriausia ir nuostabiausia kokia esu gavus. Markas atsirado kiek vėliau, kai Kailas buvo išvykęs. Marko pasirodymas labai sujaukė mano ramų gyvenimą. Mudu slapta susitikinėdavome kol Kailo nebuvo nors jam grįžus slapti pasimatymai tęsėsi. Markas drąsus vaikinas, mėgstantys riziką. Jo plaukai šviesūs, žalios akys visada spinduliuodavo pasitikėjimu ir drąsa. Jis buvo gyvenime patyręs daug skausmo ir netekčių, bet išliko stiprus ir tai mane žavėjo. Kai Markas buvo visai mažas, tėvas paliko jį, o sulaukęs penkerių jis neteko ir mamos. Ji susirgo sunkia tuberkuliozės formas, pinigų gydymui neturėjo, tad neilgai trukus mirė. Po motinos mirties Marką globoti prisiėmė jo teta su vyru. Jie negalėjo susilaukt vaikų, todėl mylėjo sūnėną kaip savo vaiką, apsupo jį meile ir stengėsi suteikti viską ko jam reikėdavo. Mes susitikinėjome apie pusę metų, tada santykiai nutrūko ir aš vėl grįžau prie Kailo. Išties buvau labai savanaudiška kai taip apgaudinėjau abudu vaikinus. Kartu baigę mokyklą, mudu su Kailu nuvykome mokytis į koledžą. Ir tada pamačiau, jog ten pat mokytis atvyko ir Markas. Galiausiai abu vaikinai sužinojo kaip juos apgaudinėjau ir privertė mane rinktis - Markas ar Kailas. Aš tiesiog nežinojau. Nebuvau pasiruošus tam. Jie mane nuramino jog galiu pasirinkti kada ateis tinkamas laikas ir būsiu apsisprendus. Bent tiek. Kitą dieną apie mano veidmainystę sužinojo visas koledžas.
- Ką tu nori padaryti?! - šokiruota sušuko Reivena.
- Nurimk. Čia nieko tokio jau baisaus. Tik patikrinsiu sąrašus ir įsitikinsiu, jog mes būsim kartu, - atsakiau draugei. Nenorėjau, kad ji sužinotų kokia tikroji mano vizito į profesoriaus kambarį priežastis.
- Bet tai per daug rizikinga, o jeigu tave pagaus?
Viltingai pažvelgiau į draugę, o iškart puolė atsisakinėti:
- Ne, ne, ne! Iš manęs pagalbos ir pritarimo nesulauksi. Aš ir taip jau per daug kartų per tave kur nors įklimpdavau. Tai daugiau nepasikartos.
- Bet man labai reikia. Prašau, prašau, prašau, - stengiausi įtikinti Reivena panaudojusi savo slaptą ginklą - liūdnas, maldaujančias šuniuko akis, - galėsiu paskolinti savo rausvą suknelę, jei labai norėsi.
- Na... Jeigu jau tu net suknelę skolini tai reiškias reikalas rimtas. Gerai! Aš tau padėsiu, bet per daug nesitikėk.
- Ačiū, ačiū, ačiū! Tu pati geriausia! - pergalingai sušukau ir apkabinau geriausią draugę.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą